Per daugiau nei dvidešimt penkerius metus, dirbdamas dažų ir dangų gamyklose, ne kartą mačiau, kaip putos paverčia tai, kas turėjo būti paprastas gamybos procesas, į ilgą dieną, kupiną brokuotų gaminių ir pakartotinių darbų. Nesvarbu, kokia gera yra pigmentų dispersija ar dervų sistema – jei nuolatinė puta patenka į gatavą dažą, galiausiai gaunate smulkius skylučius, kraterius, prastą tekėjimą ir nepatenkintus klientus. Putų slopintuvai yra priedai, kurie tyliai užkerta kelią daugumai šių problemų, bet tik tada, kai pasirenkate tinkamą tipą ir naudojate jį teisingai.
Putos susidaro, kai maišant dideliu šlyties greičiu, pumpuojant ar pildant į skystį patenka oro, o burbuliukai stabilizuojami tomis pačiomis paviršinio aktyvumo medžiagomis ir dispersantais, kurie yra būtini preparato sudėčiai. Vandens pagrindu pagamintose sistemose ši problema paprastai yra didesnė dėl didesnės paviršinio aktyvumo medžiagų koncentracijos. Geras putų slopintuvas veikia dėl labai mažos paviršiaus įtampos, todėl jis greitai pasiskirsto per burbulo paviršių, išstumia stabilizuojančią plėvelę ir priverčia burbulo sienelę išplonėti bei sprogt. Daugelis šiuolaikinių produktų taip pat turi mažų hidrofobinių dalelių, kurios padeda pradurti plėvelę iš vidaus.
Yra trys pagrindinės produktų grupės, kurias naudoju reguliariai. Mineralinės alyvos pagrindu pagaminti putų slopintuvai yra patikimi ir ekonomiški, ypač pramoninėse ir techninės priežiūros dangose. Silikono pagrindu pagaminti produktai, paprastai modifikuoti polidimetilsiloksanai, labai greitai slopina putas net esant labai mažoms dozėms ir yra plačiai naudojami architektūrinėse bei blizgiose vandens pagrindo dažų sudėtyse. Polimerų pagrindu pagaminti arba silikono neturintys produktai tapo populiaresni tais atvejais, kai dėl teisės aktų reikalavimų ar suderinamumo problemų negalima naudoti tradicinių silikonų.
Dar prisimenu prieš kelerius metus vykdytą projektą, susijusį su vandens pagrindu pagamintu akriliniu pramoniniu emaliu, kuris aiškiai parodė tikruosius skirtumus. Mes dispersavome TiO₂ ir organinius pigmentus 32 % PVC akrilo dispersijoje. Be jokio putų slopintuvo miltelių bazė smarkiai putojo. Po dešimties minučių greito dispersavimo 250 ml matavimo cilindruose putų aukštis pasiekė 175 mm ir išliko toks. Paruoštame dažuose ant bandomųjų plokštelių vidutiniškai buvo 14 smulkių skylučių 10 cm² plote, blizgesys 60° kampu siekė tik 64 vienetus, o purkštomis padengtose plokštėse matėsi krateriai.
Tada išbandėme tą pačią bazinę formulę, į kurią nuleidimo etapo metu buvo pridėti trys skirtingi putų slopintuvai, kurių aktyviosios medžiagos koncentracija sudarė 0,3 %:
- Naudojus įprastą mineralinės alyvos putų slopintuvą, putų aukštis sumažėjo iki 70 mm. Smulkių skylučių skaičius sumažėjo iki maždaug 5 vienetų 10 cm² plote, tačiau išdžiūvusi plėvelė buvo šiek tiek drumzlina, o blizgesys siekė tik 71 vienetą. Po dviejų savaičių laikymo 50 °C temperatūroje pastebėjome nežymų paviršiaus atskyrimą.
- Naudojant įprastą silikono emulsiją, putų aukštis sumažėjo iki 18 mm, o tiek ant ištemptų, tiek ant purkštų plokščių nebeliko smulkių skylučių. Blizgumas pagerėjo iki 82 vienetų. Laikymo stabilumas buvo geras, tačiau pastebėjome, kad šiek tiek padidėjo slydimas, o tai vėliau sukėlė nedidelių problemų, kai klientas norėjo užtepti antrą sluoksnį.
- Polieterio modifikuotas silikonas užtikrino 15 mm putų aukštį, visišką smulkių skylučių nebuvimą ir didžiausią blizgumą – 86 vienetų. Jis taip pat pasižymėjo geriausiu ilgalaikiu stabilumu – po 30 dienų kambario temperatūroje nebuvo pastebėta nei sluoksnių atskyrimo, nei klampumo pokyčių. Vienintelis kompromisas buvo nežymus paviršiaus slydimo padidėjimas, kurį pavyko suvaldyti sumažinus dozavimą iki 0,25 %.
Modifikuota silikono versija tapo mūsų standartine šios gamybos linijos medžiaga, nes ji užtikrino švariausią plėvelę nesukeldama naujų defektų. Priedą paskirstėme perpus – pusę įmaišėme į malimo procesą, o kitą pusę – į skiedimo procesą – ir taip pasiekėme šiek tiek geresnį išsilaikymą nei įmaišius visą kiekį iš karto.
Šis bandymas dar kartą patvirtino išvadas, kurias esu pastebėjęs daugelyje gamyklų. Silikonų dozavimas yra itin svarbus; paprastai pakanka 0,1–0,4 %. Žymiai didesnės dozės dažnai sukelia „žuvies akies“ efektą arba kraterius, ypač blizgiose arba pakartotinai dengiamose sistemose. Taip pat svarbus yra priedų įmaišymo momentas. Jei visą dozę įdedate į malimo etapą, tai kartais dėl šlyties vėliau gali sumažėti veiksmingumas. Suderinamumo bandymai ant tikrojo pagrindo ir su visa formulė yra privalomi – produktas, kuris puikiai veikia viename akrile, kitame gali sukelti rimtų kraterių, jei jame yra tam tikrų drėkinimo medžiagų.
Iš patirties matyti, kad gamyklos, kuriose kyla mažiausiai problemų dėl putų susidarymo, putų slopintuvų parinkimą laiko rimtu receptūros kūrimo darbu, o ne antraeiliu dalyku. Jie atlieka tinkamus lyginamuosius bandymus, matuoja putų aukštį iškart ir po 24 valandų, gerai apšviestoje vietoje tikrina išdžiūvusį sluoksnį ir visada patikrina sandėliavimo stabilumą bei pakartotinio dengimo savybes. Be to, jie veda apskaitą, kokios rūšys geriausiai veikia su jų konkrečiais pigmentų ir dervų deriniais.
Nė vienas putų slopintuvas neišsprendžia visų problemų. Mineralinės alyvos gali sukelti drumstumą skaidriuose lakuose. Kai kurie silikonai daro įtaką sluoksnių tarpusavio sukibimui. Polimerinių produktų kartais reikia naudoti didesnes dozes. Tikrasis meistriškumas – suderinti cheminę sudėtį su putų šaltiniu, dengimo būdu ir galutinio sluoksnio reikalavimais, o tada pasirinkimą patvirtinti praktiniais bandymais, o ne pasikliauti vien tik techninių duomenų lapais.
Kai tinkamas putų slopintuvas naudojamas reikiamu kiekiu ir įdedamas reikiamame gamybos etape, dauguma žmonių net nepastebi, kad jis ten buvo. Gamyba vyksta sklandžiau, sumažėja brokuotų gaminių skaičius, o galutinis dangos sluoksnis atrodo taip, kaip ir turėtų. Būtent dėl šio tylaus patikimumo, praėjus tiek metų, aš vis dar laikau putų slopintuvo pasirinkimą vienu iš svarbiausių sprendimų bet kurioje formulėje.